Tremtis nepalaužė noro sugrįžti į Tėvynę

Buvę tremtiniai Emilija ir Kazimieras Navickai kartu gyvena 53-iuosius metus.

Skuodiškiai Emilija ir Kazimieras Navickai patyrė tremtinių dalią. Tuomet abiem buvo po 16 metų. Žiūrint į šių žmonių auksinėms vestuvėms sukurtą filmą, prieš akis akimirksniu prabėga visas jų gyvenimas. Lietuva atgavus Nepriklausomybę, žmonėms buvo didelis džiaugsmas, kad sulaukė tos dienos.

Kazimieras gimė ir augo šalia Apuolės piliakalnio esančiame Urvių kaime su dar dviem seserimis. Emilija kilusi iš Kaukolikų. Jos tėvų šeimoje buvo 5-ios dukros ir 2 sūnūs.

Kazimiero šeima ištremta 1951-aisiais, kuomet jis buvo 16-metis, mokėsi Skuodo vidurinės mokyklos 8-oje klasėje. Kaip pasakojo buvęs tremtinys, jo tėvai turėjo 23 ha žemės. Jo tėvelis buvo gimęs 1896 m. ir augo pas dėdę kunigą, kuris klebonavo lenkų krašte. Rusų gimnaziją lankė spaudos draudimo laiku; gerai mokėjo rusų, lenkų kalbas. Kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, išėjo savanoriauti. Kazimiero tėvelis mėgo kurti eiles, kurias spausdino Amerikos lietuvių laikraščiai. Sugrįžęs iš kariuomenės, sukūrė šeimą. Jo pirmoji žmona mirė. Po kurio laiko vedė antrą sykį, su žmona užaugino 3 vaikus.

Galima daryti prielaidą, kad valdžiai nepatiko Kazimiero tėvelio eilėraščiai, kurie atspindėjo tuometinę santvarką. Vokiečių laikais jam buvo pasiūlytos seniūno pareigos, nes buvo baigęs 6-ias gimnazijos klases, mokėjo kalbų. Kadangi žmogus siūlomo posto atsisakė, supykęs Skuodo viršaitis jį ištrėmė į Dimitravo darbo stovyklą, kurioje išbuvo apie 7-ias savaites. „Parėjo rusai, vėl tėveliui buvo siūlomos seniūno pareigos, bet jis vėl atsisakė. Vadinasi, jei ne su mumis, tai prieš mus. Paskui saugumas siūlė bendradarbiauti, bet atsisakė“, – pasakojo K. Navickas, prisiminęs, kad jo tėvų namuose buvo didelė biblioteka, kurią tikrino saugumiečiai. Tikrintojas pasitaikė žmoniškas – knygas, prie kurių galima prisikabinti, patarė sunaikinti, o protokole parašė, kad nieko nerasta. Beje, prieš išvežant į tremtį, tėvukui dar sykį buvo pasiūlyta bendradarbiauti – tuomet jo šeima nebūsianti tremiama. Bet vyresnysis Navickas buvo principingas ir bendradarbiauti atsisakė.

Navickų šeima į Krasnojarsko kraštą ištremta1951 m. spalio 2 d. Gyvuliniuose vagonuose, kurių viename buvo 60 žmonių, spalio 18 d. pasiekė Bogatolo rajoną. Kaip teigė Kazimieras, vieną kartą per dieną gaudavo miežinių kruopų košės, vandens, arklienos dešros, porą kepaliukų duonos visam vagonui. Į geležinkelio stotį atvykę kolūkių pirmininkai pasirinko žmones darbui. Dvi paras praleido lauke, sniege, kol buvo nuvežti į Stalino vardo kolūkį, Petrovkos gyvenvietę. Apgyvendino pas vietos gyventojus ankštame kambarėlyje kartu su kitais tremtiniais. Kitą dieną visi ėjo į pirtį. Kolūkio pirmininkas skirstė darbus. Kazimieras buvo paskirtas į lauko brigadą – gavo ilgaragį jautį, kuriuo iš laukų į fermą reikėjo vežti pašarus. Po kelių mėnesių pradėjo mokytis traktorininkų kursuose, o jau kitų metų pavasarį pradėjo dirbti traktoriumi. Dirbo ir kombainu, žiemomis tvarkydavo elektros ūkį. Kazimiero mama buvo pasiligojusi, nedirbo, o tėvelis 7-erius metus sargavo fermoje.

Emilijos Navickienės tėvelis 1950 m. buvo uždarytas į kalėjimą, nes sūnus buvo partizanas. Stanių šeima teturėjo 10 ha žemės. Emilija Apuolėje baigė septynmetę mokyklą. Gausi Stanių šeima į Krasnojarsko miestą ištremta 1952 m. rugpjūtį. „Buvome nuvežti į plytų fabriką. Dirbome labai sunkiai, trimis pamainomis“, – prisiminė moteris. Ji su savo šeimos nariais buvo apgyvendinta barakuose. Šie sukalti iš lentų, į tarpsienius pripilta šlako, padarytos pertvaros. Mažutėliame kambarėlyje gyveno dvi šeimos. Kai vieni dirbdavo, kiti tose pačiose lovose miegodavo. Emilija porą mėnesių prižiūrėjo plytinės meistrės vaiką, paskui buvo pasiųsta prie sunkių darbų – dirbo kartu su vyrais. Už darbą gaudavo po 300 rublių. Moteris papasakojo apie katorginį darbą plytinėje, kurioje būdavo labai karšta: apsipils vandeniu, ir, kol vagonus iškraus, „jupelė“ išdžiūs. Po pamainos išeidavo juodi, kaip velniai. Tik tiek gerai, kad buvo dušai nusiprausti. Persirengdavo kitais drabužiais.

Paskutinius tremties metus Emilija kartu su drauge dirbo Projektavimo institute. Eidavo į kalnus, kur kasdavo 3 m gylio duobes – ieškojo žvyro. Kai tremtyje buvo praleidę 5-erius metus, atvažiavo ir tėvas, paleistas iš Irkutsko kalėjimo.

Pasak Kazimiero, mieste gerai buvo dėl to, kad gaudavo algą, o kolūkyje nieko nemokėjo – už darbadienį duodavo po 1 kg avižų.

Stanių šeimą iš tremties paleido kaip daugiavaikę. Sugrįžo į Kaukolikuose esančius savo namus, bet jie jau priklausė kolūkiui, tad vėliau teko atsipirkti. Emilija sakė, kad buvo atkalbinėjami nuo važiavimo į Lietuvą, bet ji atsakiusi, kad tai jų Tėvynė ir sugrįžti namo labai norisi. Vyresnės dvi seserys grįžo vėliau, nes jau buvo sukūrusios šeimas.

Anot K. Navickas teigė, kad kolūkyje jie neturėjo jokio asmens dokumento, kad neišbėgtų į miestą. Gavo pažymą, kad iš tremties paleidžiami, kad gali grįžti Lietuvon, bet dar reikėjo nueiti kryžiaus kelius, kol gavo pasus. Kazimieras buvo pasiekęs net Krasnojarsko Aukščiausiąją tarybą… Po 7-erių metų, Velykų rytą, jau buvo Skuode. „Sugrįžome į savo sodybą. Mano tėvelis nepaliaujamai rašė prašymus į Maskvą ir norėjo sužinoti, už ką buvo ištremtas. Po ilgo rašymo pagaliau gavo atsakymą, kad ištremti buvome per klaidą“, – pasakojo Kazimieras. Anot jo, tėvelis tuomet dirbo sąskaitininku, matyt, kam nors prisireikė jo vietos ir pasistengė… Grįžęs kolūkyje dirbo traktorininku. Didžiulė tėvo biblioteka, rankraščiai buvo sudeginti.

Savotiškai įdomi Kazimiero ir Emilijos pažintis. Kazimieras su savo pusbroliu nuėjo į jaunimo vakarėlį, į kurį atėjo ir E. Staniutė. Pusbrolis Kazimierui papasakojo, kad mergina neseniai grįžo iš Sibiro. Kažkas buvo paleidęs kalbas, kad jis vedė Staniutę, nes tremtyje kartu su Navickais buvo bendrapavardžių Stanių šeima. Užgrojus muzikai, Kazimieras šokio ir pakvietė būsimą žmoną. Jaunuoliai taip pradėjo bendrauti, bet vaikinas dar net trejus metus tarnavo kariuomenėje Murmansko srityje, prie Barenco jūros, kariniame statybos dalinyje, nors turėjo būti tankistu. Sužinoję, kad yra tremtinys, pasiuntė į statybas. Jaunuolių laiškai skriejo pirmyn–atgal. Sugrįžęs iš armijos, 1962-ųjų kovo mėnesį Kazimieras su Emilija susituokė. Žiedus sumainė Šačių bažnyčioje, vestuvių puota truko net 3 dienas.

Kaukolikuose Kazimieras Navickas dirbo dirbtuvių vedėju, technikos kiemo šeimininku. Už savo vadovą tvarkydavo dokumentus. Iširus kolūkiams, dar dirbo tekintoju. Žmona triūsė lauko brigadoje, paskui – mokykloje budėtoja.

Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, džiaugėsi, o kartu gailėjosi, kad ne visi šios dienos galėjo sulaukti. Tremtis jų gyvenimą apvertė 180 laipsnių kampu. Emilija norėjo studijuoti medicinos mokslus, Kazimierui irgi sekėsi labai gerai mokytis. Vėliau vyras nebesiekė mokslo, nes tremtiniui durys buvo užtrenktos. Skuode apsigyveno daugiau kaip prieš 10 metų, kad būtų arčiau vaikų.

Buvę tremtiniai užaugino sūnų Kazimierą, dvynukus Aušrą ir Arūną, sulaukė trijų anūkų ir dviejų proanūkių. Auksinių vestuvių proga vaikai savo tėveliams sukūrė filmą, kuriame įamžintos svarbiausios jų gyvenimo akimirkos nuo vaikystės iki dabar.

Rūta RONKAUSKIENĖ

„Mūsų žodis“

Nuotr. autorės