Viliojantys geologijos perlai Žemaitijoje

Skuodo rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir turizmo skyriaus vyr. specialistės Ingos Jablonskės žodžiais, Žemaitija yra išskirtinė geologiniu požiūriu. Vien Skuodo rajone nemažai įdomių geologinių objektų, kurie turi savo istoriją.

Kasmet kviečia pažinti kitą kraštą

Geologinis paveldas – tai Žemės atmintis, ir ji turi būti išsaugota ateinančioms kartoms jos pažinimui, moksliniams tyrimams, kurie nuolat tobulėja. Be geologų, gamtos tyrinėtojų geologinio paveldo vertės supratimas pamažu plinta ir platesnėje visuomenėje. Neatsitiktinai kasmet rugsėjo trečiąjį šeštadienį Lietuvos geologijos tarnyba kviečia norinčius susipažinti su geologiniais objektais. Kiekvienais metais išvykos rengiamos vis į kitą kraštą. Šiemet geologinio paveldo diena vyko jau aštuntą sykį.

Yra daug įdomių riedulių

Žemaitijos nacionalinio parko Mikytų kraštovaizdžio draustinyje galima aplankyti Pūkštės kalną, kuris yra Barstyčių miške. Prie 11,5 ha plotą užimančio kalvagūbrio, kurio viršutinė dalis – apie 250 m ilgio ir apie 90 m pločio, papėdės šliejasi dvi pelkės, vietinių žmonių vadinamos tyrais. Ne tik palei jų pakraščius, bet ir ant kalno viršūnės gana daug didelių akmenų.

Šis objektas apipintas legendomis. Žmonės pasakoja, kad Tado Kosciuškos sukilimo laiku, 1794 m., kalno viršūnėje buvęs aukštas bokštas, iš kurio sukilėliai dieną ir naktį sekę rusų judėjimą. Rusai negalėję bokšto pastebėti, nes greta stovėjusi jį gerai dengianti pušis. Mūsiškiai, pralaimėję mūšį, šiame kalne užkasę 9 statinaites aukso – savo iždą. Kadangi kalnas labai didelis, niekas negalėjo užeiti tos vietos. Naktį ant to kalno atlekiančios šmėklos, kurios gąsdina atėjusiuosius pinigų ieškoti. Vieną naktį lobių ieškotojai išgirsta lyg atlekiant milžinišką paukštį, kitą – medžių viršūnėmis, lyg vilkai staugdami, bėga žvėrys.

Mikytų kraštovaizdžio draustinis įkurtas, siekiant išsaugoti Žemaitijai būdingą raiškų kalvotą mozaikišką kraštovaizdį su miškų, laukų, pievų, tarpukalvių pelkučių ir vienkieminių sodybų kompleksu, Mikytų piliakalniu, Mikytų ir Gudalių alkakalniais, Mačiūkių kapinynu bei mitologiniu Laumės akmeniu. Šis 3,4 m pločio ir 3,6 m ilgio riedulys yra šiauriniame Mikytų alkaklnio šlaite. Jo viršuje yra 2 įdubimai, primenantys žmogaus pėdą, todėl jis vadinamas Velnio arba Laumės pėda.

Apie akmenį su pėda pasakojama, jog juo Velnias sugriovė Alkos kalne stovėjusią bažnyčią. Vėliau bėgdamas įmynė savo pėdsaką. Tūkstančius ne tik „laumių“, „velnių“ ir kitokių pėdų išmušė ir išzulino labai galingi vandens srautai, žliaugiantys nuo tirpstančio ledo, didžiulius akmenis plukdantys kaip šapelius. Jų nešami akmenukai, patekę į duobutes granituose ar kitose kristalinėse uolienose, daužosi ir išmuša įvairios formos įdubimus.

Stabo kūlis primena žmogaus figūrą

Krakių kaime, netoli Beržupio upelio, stūkso akmuo, vadinamas Stabo kūliu, kurio viršus kiek smailėjantis, iš priekio žiūrint šiek tiek panašus į suakmenėjusį žmogų. Tai 80 cm ilgio, 40 cm pločio, 1 m aukščio akmuo. Tikroji jo apačia rasta  85 cm gylyje.

Stabo kūlis

Kaip pasakojo I. Jablonskė, viename padavime teigiama, kad prie akmens seniau rinkdavosi stabmeldžiai. Aplink akmenį buvęs didelis ąžuolynas. Dar XX a. pirmoje pusėje laukuose rasti tų ąžuolų kelmai. Kiti sakydavę, kad tai Štabo kūlis: ant kalno stovėjęs švedų kariuomenės štabas, o apačioje prie jo buvo pastatyta žymė. Plačiau žinomas padavimų motyvas apie tai, jog „senuose laukuose ėjusi švedų kariuomenė, ir tos kariuomenės vadas norėjęs sugriauti Mosėdžio bažnyčią, bet toje vietoje, kur tas akmuo yra, neregėta galia juos sulaikiusi, ir pats vadas pavirtęs į akmenį“. Stabo kūlis priklauso Lietuvos menhirų – stovinčių akmenų – grupei. Tai byloja jo išvaizda, pasakojimai apie šį akmenį, kaip suakmenėjusį žmogų.

1964 m. akmuo paskelbtas gamtos paminklu. 1985-aisiais – respublikinės reikšmės geologiniu paminklu.

Buvusi skaldykla – saugoma gamtos buveinė

Kulalių skaldyklos akmenynas yra buvusi akmenų sprogdykla, kurioje nesusprogdinti rieduliai yra sukrauti į 6-ias 100 m ilgio eiles ir užima apie 0,5 ha plotą. Mat, vykstant melioracijos vajui, čia iš aplinkinių laukų buvo vežami surinkti stambūs akmenys, sprogdinami ir ruošiami skaldos gamybai. Dabar ši gamtinių buveinių apsaugai svarbi teritorija išskirta dėl saugomų viržynų, kadagynų, briedgaurynų, melvenynų. Preliminarus buveinės plotas – apie 60 ha. Ji patenka į Salantų regioninį parką (Šauklių kraštovaizdžio draustinio dalis).

Kulalių skaldyklos akmenynas

Prie mitologinio akmens – pagonių šventykla

Anot Kultūros ir turizmo skyriaus vyr. specialistės, dar vienas įdomus geologinis objektas – Šilalės kūlis, dar vadinamas didžiuoju. Tai mitologinis akmuo Mosėdžio seniūnijoje, Šilalės kaime. Riedulys gamtinės kilmės, apzulintas, netaisyklingos pailgos formos, 3,66 m aukščio, 7,48 m ilgio, 5,4 m pločio. Didžiausia horizontali apimtis – 18,33 m. Akmuo guli atviroje 13–16 m skersmens ir 2 m gylio iškastoje duobėje, kurios šlaituose įrengti akmeniniai laipteliai. Teritorijos plotas – 0,002 ha.

Didysis kūlis – penktas pagal dydį riedulys Lietuvoje. Akmuo guli kalvelėje, kurioje augo senas ąžuolynas, o iki XVII a. veikė pagonių šventykla. Kalvelę supo pelkė, per kurią kaimo link vedė kūlgrinda. Prieš Antrąjį pasaulinį karą prie akmens jaunimas rengdavo gegužines.

Seniau virš žemės kyšojo 2,5 m aukščio akmens dalis. Apatinė išryškėjo, 1970-aisiais metais riedulį atkasus.

Nuotraukos iš Skuodo rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir turizmo skyriaus archyvo

Užsak. Nr. 058