Ar lietuvių kalba Lietuvoje tebėra valstybinė?

Treji metai Šilutėje gyvuoja neformalus visuomeninis diskusijų klubas, pasivadinęs 17.17. Kiekvieno mėnesio antrą trečiadienį 17.17 val. susirinkę klubo nariai diskutuoja jų pačių pasirinkta aktualia tema. Diskusijos mintys publikuojamos Šilutės ir Pagėgių krašto laikraštyje „Pamarys“.

Praėjusį trečiadienį buvo diskutuota, ar lietuvių kalba Lietuvoje – vis dar valstybinė.

Istorinės pastabos

Irena Arlauskienė:

– Kokia kalba kalbėjo mūsų kunigaikščiai?

Istorijos šaltiniuose užfiksuota, kad jie kalbėjo vadinamąja viduramžių lietuviška kalba. Oficialiems dokumentams naudotos lotynų, rusėnų kalbos, o po Liublino unijos įsigalėjo lenkų kalba. Taigi, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neturėjo vienos savo kalbos. Įprasta, kad valstybės formavimosi pagrindą sudaro papročiai, teritorija ir kalba, o lietuviai šiuo požiūriu turėjo įdomią valstybę.

Sąjunga su Lenkija atidarė vartus lenkiškai kultūrai ir kalbai skverbtis į Lietuvą. Galima būtų išskirti du aspektus: lenkinimas valdymo keliu ir konfesinis spaudimas. Kad LDK visi svarbiausi raštai buvo lenkiški, vertė didikus mokytis lenkų kalbos. Tačiau lietuvių kalba iš gyvenimo buvo stumiama ir kitais būdais.

Pavyzdžiui, XVIII a. pabaigoje Edukacinė komisija nutarė, kad reikia pereiti nuo mokymo lotynų kalba prie nacionalinės kalbos, tačiau Lietuvoje šis nutarimas nebuvo įgyvendintas, lietuvių kalba iš karto buvo išbraukta, paniekinta. Įtakos turėjo ir tai, kad Lietuvai apsikrikštijus, pirmieji dvasininkai taip pat buvo iš Lenkijos, nes lietuvių, baigusių reikiamus mokslus ir įšventintų į kunigus, dar nebuvo. Skaudžiausia, kad dvasininkai buvo arčiausiai paprastų žmonių, jie buvo savotiški kultūros nešėjai. Deja, ne lietuviškos…

Manau, kad geriausiai ta situacija yra atspindėta V. Krėvės dramoje „Skirgaila“. Situacija buvo tokia, kad Vilniaus jėzuitai XVII–XVIII a. jau tikslingai siekė, kad Vilniuje būtų bent vienas lietuviškai pamokslus galintis sakyti šventikas, nes dauguma kunigų šios kalbos nemokėjo.

Dar vienas įdomus faktas, kad po 1831–1833 metų sukilimo slapta veikė ne tik lietuviškos, bet ir lenkiškos mokyklos. Lietuvos dvarų nutautėjimą aiškiai pavaizdavo Šatrijos Ragana „Sename dvare“.

Pirmoji lietuviška abėcėlė pateikiama Mažvydo „Katekizme“. Pamatinis lietuvių kalbos žodynas yra 5 tūkstančių metų senumo. 20 tomų Didysis lietuvių kalbos žodynas buvo rengtas 100 metų, pradėtas dar Kazimiero Būgos. Tačiau tikras kalbos renesansas ir norminimas prasidėjo tik XIX a. pabaigoje, o užbaigtas jau po 1918 metų, kai lietuvių kalba pradedama vartoti oficialiai.

Vadinasi, gramatine savo forma mūsų kalba viena iš jauniausių. Skirtingų mokslininkų siūlymu lietuvių kalboje atsirado: pasiskolintos ą, ę, č, š ir ž, pagal analogiją sukurtos į, y, ų, ū, ė, ir panašiai. Kuriant raides, išlaikytas pagrindinis principas: kaip tariame, taip ir rašome. Taigi, mūsų kalbos garsams žymėti raides pritaikėme ne iš karto. Lietuvių kalba – moteriškos giminės: graži, skambi, bet kaip moteris kartais sunkiai suprantama. Tai lyg poezija ir matematika kartu sudėjus.

Petras Skutulas:

– Atsinešiau į diskusiją laišką, kurį prieš 130 metų (1885 m.) bitėniškiui Martynui Jankui parašė Jonas Tyla iš Vilniaus (šis laiškas iš Martyno Jankaus rinkinio „AUSZROS ARCHYVAS“, 2011 m. sudarytas Domo Kauno ir Audronės Matijošienės).

Kaip jis skamba ir kaip parašytas – pateikiu skenuotą variantą. Parašyta lietuviškai, bet nelengvai besuprantama. Ir tik iš prirašyto adreso tampa aiškiau, kad laiškas atkeliavo iš Vilniaus, kuris tuo metu priklausė Rusijai. Laiško autorius net savo vardą ir pavardę rašydamas adresą surusino…

Iš šio rašto matome, kad dar visai neseniai, prieš 130 metų, lietuvių kalba dar nebuvo susiformavusi. Per gana trumpą laiką mūsų kalba pasikeitė iš esmės. Nors lietuvių kalbos šaknys labai senos, bet pati kalba, rašytinė jos forma tebėra labai jauna.

Mane liūdina, kad dabartinio jaunimo tarpusavio SMS žinutės menkai kuo skiriasi nuo 130 metų senumo Jono, arba Ivano, Tylos laiško…

Kalba – būdas bendrauti

Marijus Budraitis:

– O kuri pasaulio kalba yra pati gražiausia?

Aš manau, kad kiekvienam gražiausia yra jo gimtoji kalba. Mes manome, kad lietuvių kalba yra gražiausia ir tobuliausia, ir aš su tuo sutinku.

Ar kalba serga? Manau, kad ne. Tai kodėl staiga kažkas nori pradėti ją gydyti? Kai pasižiūri, kiek yra tų „gydytojų“, kurių kiekvienas turi savo receptus, truputį darosi nejauku. „Gydytojai“ ateina ir nueina, o kalba lieka tokia, kaip ja kalba paprasti žmonės.

Kodėl turime klausyti reformatorių, kurie siūlo naujas taisykles? Kas pasakė, kad jų siūloma taisyklė yra absoliučiai geriausia? Pakalbinkime kokią močiutę – jos kalboje rasime žodžių, kurių kirčiavimas pagal taisykles keitėsi net kelis kartus. O taisyklės atsiranda, kai kažkas apsigina disertaciją…

Jonas Jaunius:

– Lietuvių kalbos kasdienis vartojimas man asmeniškai atrodo rimtesnė problema, negu trijų raidžių naudojimas arba nenaudojimas. Petras jau minėjo SMS žinučių kalbą, bet ar daug rasite inteligentų, kurie rašydami žinutę varginasi parašyti su lietuviškomis raidėmis? Daugelis rašo šveplai. Iš angliško pavadinimo You Tube pasidarėme absurdišką naujadarą Jutūbas (ar Jūtubas?) – ir tai vartoja ne tik vaikai. Gimnazijose net mokytojai pasidžiaugia, kai moksleivių sukurtas filmukas kokiame nors socialiniame tinkle surenka daugiausiai „laikų“ (nuo angliško Like – patikti). Vadinasi, mes visi savo kasdienėje kalboje turime galvoti apie valstybinę kalbą, ir tada, kaip sakė Marius, tie pseudodaktarai nebus baisūs. Bet jeigu skubėsime, vartosime svetimus trumpinius, jokie abėcėlės draudimai kalbos neišsaugos.

Istoriškai daug metų mūsų kalba buvo lenkinama, rusinama. Bet mūsų krašte asmenvardžiai buvo ir vokietinami.

Petras Skutulas:

– Pastebėsiu, kad dažnai lietuvininkai be jokio valdžios spaudimo savo pavardes vokietino, nes jie taip suvokė savo vietą ir galimybes to meto visuomenėje. Kaip LDK bajorai lenkėjo, taip čia vokiečių įtaka darė savo.

Jonas Jaunius:

– Tai ir sakau, kad viskas nuo paties žmogaus priklauso. Ir šiandien niekas neverčia, bet mūsų krašte yra moterų, kurios ieško būdų, kaip teisėtai pasikeisti vardą Ela į Ella, Nelė – į Nellė. Bet jų vardai su dviem priebalsėmis tikrai nėra lietuviški.

Tatjana Frišmantienė:

– Esu rusakalbė, tai nelabai turiu ką pasakyti dėl lietuvių kalbos valstybingumo. Bet galiu papasakoti, kaip aš mokiausi lietuvių kalbos. Gimiau Estijoje. Užrašant mano pavardę ten problemų nebuvo, nes estų abėcėlėje yra reikalingos raidės. Atvažiavau į Lietuvą ir kilo klausimas: kaip lietuviškai užrašyti savo pavardę, nes man trūko raidžių tam tikriems garsams. Pamaniau: kokia čia kalba, jei net kai kurių raidžių neturi? Man ir vyras sakė: „Negalvok – kaip girdi, taip ir rašyk.“ Bet kaip tai padaryti, jeigu žmonės kalba skirtingai?

Iš pradžių gyvenome Jurbarke. Ten vienokia tarmė. Paskui Šilutė – vėl kitaip kalba. O kai dar išgirdau žemaitiškai, tai pamaniau, kad niekada neišmoksiu lietuvių kalbos… Taip ir jaunimas, jie bendrauja netaisyklinga, savotiška tarmiška kalba.

Nors dabar problemų dėl kalbos neturiu, manau, lietuvių kalboje trūksta pagarbaus kreipimosi į vyresnį, bet artimą žmogų. Aš labai ilgai nežinojau, kaip kreiptis į savo anytą. Žinau, kad lietuviai dažnai vadina tiesiog mama, bet man ji juk nėra mama…

Valstybinė kalba

Birutė Servienė:

– Kalba – valstybės simbolis. Ar simboliai taip lengvai keičiami? Juk yra mokslininkai, kalbos tvarkytojai, negi jiems trūksta drąsos pateikti aiškų sprendimą? Sutinku su Mariumi. Daug metų buvo mėnuo gegužis, pasakė – reikia kirčiuoti gegužė. Bet ar prigijo, ar vartojame? Ne. Tai gal ir nereikėjo to pakeitimo.

Kalba su savo atributika, raidynu, rašybos taisyklėmis, viešosiomis vartojimo normomis, tai valstybės pamatas – ir ji negali būti nei ekonominių, nei politinių derybų objektas. Manau, kad tai, kas šiandien vyksta dėl lenkiškų pavardžių rašymo, yra tiesiog politikavimas, suradus jautrią visuomenei temą.

Politikams gal reikėtų pasimokyti iš šio krašto istorijos.

Šilutės muziejuje yra dokumentai, kurie rodo, kad lietuvininkai rašydavo prašymus leisti melstis lietuviškai, ir valdžia atsižvelgdama nustatydavo laiką, kada bus lietuviškos mišios, o kada vokiškos. Sprendimą visada galima rasti, tik reikia norėti.

Tikiu, kad mūsų kalba yra valstybinė, tik mums trūksta valstybinio kalbos orumo.

Jonas Jaunius:

– Jeigu būtų priimtas dabar užregistruotas įstatymo projektas, numatantis, kad mūsų abėcėlę sudaro 32 raidės, tai būtų pirmas kartas, kai kalbos gramatikos dalykus reguliuotume įstatymu. Ar to tikrai reikia?

Užrašė Jonas Jaunius, „Pamarys“