Branginkime tai, ką turime!..

Iš tiesų tokia situacija, kokia yra dėl šalyje paskelbto karantino, ir tegali būti prieš Velykas. Arba prieš Kalėdas. Kadangi mes įpratę, jog pusę darbo, besiruošiant šventėms ar jas švenčiant, padaro prekybos tinklai, jau labai iš anksto pradėdami siūlyti begalę įvairiausių atributų šventinei nuotaikai sukurti. Tad kartais net atrodė, jog visa šventės esmė ir yra apsilankyti kuo didesniame prekybos centre ir kuo daugiau prisipirkti. Tarsi tas centras būtų bažnyčia… Nes, lyginant su pastarąja, ten žmonių – nepalyginamai daugiau.

O štai šiemet aplinkybės susiklostė taip, kad kiekvienas galėsime pasitikrinti, ką turime patys. Ir ar turime apskritai. Kadangi tiek, kiek šventės pajusime, mes jos ir turėsime. Visa nusigrynins iki švytėjimo. Jeigu bus kam švytėti (jei savo širdyse rasime ką tikro). Nors, kita vertus, jau ir gryninasi. Nuo pat karantino šalyje paskelbimo. Kadangi visa, kas anksčiau atrodė būtina ar net gyvybiškai svarbu, tapo nebeaktualu ar netgi nebereikalinga. Kadangi visa, ko taip karštai troškome, ėmė tilpti į vienui vieną norą – išgyventi. O tai priklauso ne tik nuo mūsų pačių, bet ir nuo visų kitų – aplinkinių. Tad galiausiai radosi proga akivaizdžiai įsitikinti, kas yra visuomenė, sociumas. Kaip vieni su kitais esame susiję. Kadangi tam, kad išliktume, neužtenka tik patiems galvoti apie save – apie mus privalo galvoti ir kiti. Taip, kaip mes – apie juos. Juk, kaip aiškėja, visa, ko pasaulio medicina buvo pasiekusi per šimtmečius nuo maro, štai tokio pavojaus, kurio vardas – koronavirusas, akivaizdoje – niekis. Tad, kaip viskas baigsis, priklauso tik nuo mūsų. Dar taip neseniai įsivaizdavusių, jog Žemė nustotų suktis apie savo ašį, jei kokią dieną nenueitume į darbą… Ir ši planeta visai pakeistų judėjimo trajektoriją, jeigu kokį savaitgalį nesusitiktume su šeimos draugais… Ar reguliariai neapsilankytume kirpykloje.

Palyginus su gyvybe, visa kita neturi absoliučiai jokios vertės. Ir jokios prasmės. Tad iš visų tikslų dabar bėra tik vienas – gyventi. Kitką suspėsime. Na, o jeigu ko ir nebe, galbūt tiktai todėl, kad per tą laiką, kol išgyvename apribojimus, tiesiog suvoksime, jog tai nėra taip reikalinga, kaip kažkada atrodė… Tad tokia situacija, kaip dabar, šįsyk nekalbant apie negatyviąsias jos puses, vis dėlto išmokys daug labai vertingo – BRANGINTI. Save. Artimuosius. Aplinkinius. Viską, ką turime. O juk žmogus laimingas ne tada, kai turi viską, ko nori, bet kai moka džiaugtis tuo, ką turi. Na, o būti laimingam – didžiulė šventė. Tai pačios tikriausios Velykos, su kuriomis ir norisi pasveikinti visus „Mūsų žodžio“ skaitytojus, platintojus, reklamos šiame laikraštyje užsakovus.

Dalia ZABITIENĖ

„Mūsų žodžio“ redaktorė