Vilija BUTKUVIENĖ, Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos pirmininko pavaduotoja.

Rudenį į posėdžių salę sugrįžusiems parlamentarams gali iš karto sugižti nuotaika. Mat teks pakartotinai darbuotis prie ankstesnių nei į tvorą, nei į mietą priimtų sprendimų. Tarp tokių, kuriuos visgi reikės išsiilsėjusiems seimūnams taisyti, bus ir Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės šių metų liepos pradžioje Seimui vėl grąžintos svarstyti Visuomenės informavimo įstatymo pataisos. Jas praėjusių metų spalį atžagariai atmetę Seimo nariai atvėrė kelią politinėms partijoms valdyti žiniasklaidą ir manipuliuoti visuomenės nuomone. Atrodo, jog demokratinėje valstybėje taip negalėjo atsitikti, tačiau mūsų Seimo valia taip lyg ir buvo atsitikę.

Šios įstatymo pataisos turėjo užkirsti kelią savivaldybių piktnaudžiavimui laikraščių leidyba prisidengiant savo įsteigtomis švietimo įstaigomis. Pavyzdžiui, tokia priedanga jau kelerius pastaruosius metus įžūliai nekreipdama dėmesio net į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimus, teismus naudojasi Druskininkų miesto savivaldybė leisdama nemokamą laikraštį. Žinoma, to laikraštuko paskirtis – šlovinti gerus kurorto valdžios darbus. Panašius savos žiniasklaidos įkūrimo planus buvo pradėjusios puoselėti ir kai kurios kitos šalies savivaldybės. Skaityti toliau →

Ta pati Aldona šiandien ir nuotraukoje iš jos šeimos archyvo 1950-ais, iki tremties.

Kaip pasakoja Skuodo rajono Klaišių kaimo gyventoja Aldona Sėlenytė-Kaušienė (g. 1922 m.), pirmosios tremties bangos 1948 metais jos tėvų šeimai pavyko išvengti, nes užtarė šių žentas, o jos svainis Boleslovas Gūžė, dirbęs Skuodo partijos komitete. Paskambinęs į sostinę pačiam LTSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui, argumentavęs, jog tos šeimos vežti nevalia, nes sovietinėje armijoje tarnauja du vaikai – Napaleonas ir Liudvikas.

Latvijos pasienyje, Klaišių kaime, 25-iuose hektaruose žemės ūkininkavusią, turėjusią samdinių ir todėl tremtiną Sėlenių šeimą tada iš Skuodo leido grįžti namo. Tačiau, kai Kazimieros Sėlenytės- Gūžienės įtakingąjį vyrą 1951 metais iškėlė į Kretingą, „gelbėjimosi rato“ nebeliko: Sėlenių ir su jais kartu gyvenusios dukros Aldonos Kaušienės šeimos buvo ištremtos. Skaityti toliau →

Algirdas ŽEBRAUSKAS, profesorius, architektas

Valstybei ir regionams vizualiai nusakyti turiu tokį palyginimą: upė – galutinis rezultatas, bet didžiausią darbą atlieka upeliai.

Kalbėti apie patriotiškumą nesuvokiant identiteto reikšmės – manau, tuščias reikalas, nes būtent tautos identitetas yra neabejotinas patriotiškumo ir pilietiškumo pamatas. Žemaitija – savitas istorinis-etnokultūrinis Europos regionas, iki šių dienų išsaugojęs pagarbą krašto tradicijoms, kalbai, papročiams ir istorijai. Šio nedidelio žemės lopinėlio atkaklūs, išdidūs ir nenugalėti gyventojai, suvaidinę svarbų vaidmenį ne tik Lietuvos, Lenkijos, Rytų Pabaltijo, bet ir XIII–XV a. Europos ir net pasaulio istorijoje, neišnyko ir tebegyvena savo žemėje. Išlikęs gilus šio krašto ryšys su istorinėmis-etnokultūrinėmis tradicijomis, pagarba joms – didžiulė, deja, dėl regioninės politikos nebuvimo (tiksliau, tik jos imitacijos) sparčiai nykstanti vertybė. Ne tik politiniame valstybės gyvenime, bet ir kultūrinėje erdvėje. Skaityti toliau →

Kretingiškis Vladas Petrauskas jau kurį laiką palaiko ryšius su Sibire likusiais tremtiniais.

Kretingiškis tremtinys 73-ejų Vladas Petrauskas ne per seniausiai į Rusijos Krasnojarsko srities Irbej miestą išsiuntė laišką šiame mieste gyvenančiam likimo draugui Antonui Boos, kuris rašo knygą apie tremtį, įvairių tautybių – lietuvių, vokiečių ir kitų – tremtinių likimą.

„Aš ir mano bičiuliai tremtiniai – 10 šeimų – turėjome rūpesčio perversti albumus, surasti išlikusias tremtyje darytas nuotraukas, jas atrinkti, kad tiktų knygai“, – teigė V. Petrauskas, kurį likimas su Pavolgio vokiečiu, taip pat tremtiniu, A. Boos suvedė praėjusių metų rugpjūtį, kai grupė žemaičių krašto tremtinių sumanė aplankyti protėvių kapus tolimajame Sibire. Krasnojarską pasiekę lėktuvu, kraštiečiai dar daugiau kaip 200 km važiavo autobusu, kol atsidūrė Irbej mieste, kuris dydžiu panašus į Kretingą ir į kurį buvo tremiamos ne tik lietuvių šeimos.

Skaityti toliau →